Šiemet birželio 23-iąją sukanka aštuoniasdešimt metų nuo lietuvių tautos sukilimo. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF)Vyriausiojo štabo vardu Leonas Prapuolenis iš Kauno radiofono paskelbė, kad atkuriamalaisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Taip pat buvo pranešta ir apie Lietuvos laikinąją vyriausybę, vadovaujamą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio. Visa tai vyko anksčiau, negu pasirodė pirmieji vokiečių armijos daliniai.
Didelis pasipriešinimas sovietams vyko ir Mažeikių rajone. Lūšės geležinkelio stotyje 1941-ųjų birželio 24-ąją sukilėliai nuvertė sovietų kariuomenės traukinį ir išlaisvino į Sibirą tremiamus Latvijos žmones.
Nepalaužiama laisvės dvasia
1941 metų Birželio sukilimas išskirtinis ir didvyriškas Lietuvos naujosios istorijos įvykis valstybės nepriklausomybei atkurti. Sukilimas buvo lietuvių tautos ginkluotos rezistencijos pradžia ir penkis dešimtmečius trukusios kovos už Lietuvos laisvę bei valstybinę nepriklausomybę istorinės reikšmės gairė. Nuo tada lietuvių tauta nesiliovė priešintis okupantui. Keitėsi okupantai. Keitėsi rezistencijos veikėjai ir organizacijos. Keitėsi rezistencijos formos ir metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas atkakliausiai reiškėsi. Tačiau nepakitusi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai. Dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gyventi ir kurti laisvėje, pasiryžimą priešintis smurtu primetamam svetimam gyvenimo būdui. Dvasia, kuri atvedė Lietuvą ir į Kovo 11-ąją.
Lūšės partizanų būrys
Sukilėliai steigė aktyvistų štabus, komitetus, pradėjo atkurti iki sovietinės okupacijos pradžios veikusias lietuvių valdžios įstaigas. Sukilėlių būriai susikūrė visuose Mažeikių apskr. valsčiuose. Aktyviau veikė Mažeikiuose, Barstyčiuose, Sedoje, Vaičiaičiuose, Vegeriuose.
1941 m. birželio 23 d. susiformavo Lūšės partizanų būrys, kuriame iš pradžių buvo 7 nariai. Į būrį įstojo Lūšės šauliai, Lūšės kooperatyvo vedėjas Augustas Mylė, pasienio policininkas Vincas Dubickas. Būriui vadovavo atsargos leitenantas Henrikas Adamkavičius (prezidento Valdo Adamkaus pusbrolis). A. Mylė buvo paskirtas saugoti kooperatyvo, Vincas Dubickas – Lūšės geležinkelio stotį. Tą pačią dieną prie būrio prisidėjo dar du partizanai. Septyni partizanai su vadu išėjo į Pikelių miestelį pasikviesti pastiprinimo, kad padėtų nuginkluoti raudonarmiečius. Grįžtant su dviem vežimais ginklų ir kitos amunicijos, įvyko susirėmimas. Du Lūšės partizanų būrio nariai buvo lengvai sužeisti, vienas Pikelių būrio sukilėlis žuvo, 4 sužeisti, nukauta 11 rusų karių ir 4 paimti į nelaisvę. Būrys atsivežė du lengvuosius ir vieną sunkųjį kulkosvaidžius, visi partizanai gavo po šautuvą, šovinių ir granatų. Būstinė buvo įrengta „Žemaitijos" pieninės didžiojoje salėje. Iš pradžių slapstėsi miške, o vakare prie būrio prisidėjo dar du partizanai – iš viso buvo 12.
Nemažai partizanų žuvo arba buvo sužeisti kovodami su raudonarmiečiais. Nepaisydami pavojų, sukilėliai veikė ryžtingai ir sėkmingai. Vien Ylakių būrys per savo veiklos laiką paėmė į nelaisvę 81 raudonarmietį. Visą tą laiką sukilėliams teko saugoti visuomeninį turtą gyvenvietėse ir stoti į kovą su sovietiniais apginkluotais aktyvistais bei raudonarmiečiais.
Nuverstas nuo bėgių traukinys
Birželio 24-ąją, antradienį iš pat ryto, apie 8.30 valandą į Lūšės geležinkelio stotį iš Mažeikių atriedėjo traukinys su trimis keleiviniais vagonais. Gal taip ir būtų nuvažiavęs, jei ne trispalvė. Rusų kariškiai nuplėšė vėliavą. Pagal telefonistės komjaunuolės Zubavičiūtės nurodymą suėmė pasienio policininką Vincą Dubicką, stoties viršininką Vincą Blažaitį ir išsivežė juos Liepojos link.
Traukiniui dar neprivažiavus Latvijos Priekulės stoties, rusai sužinojo apie Liepojos link besiveržiančius vokiečius ir įsakė grįžti atgal. Apie grįžtantį traukinį Latvijos Vainodės mstl. stoties partizanai pranešė lūšiškiamas. Lūšės sukilėliai, vadovaujami atsargos leitenanto Henriko Adamkavičiaus, nusprendė išlaisvinti pagrobtus partizanus V. Dubicką ir V. Blažaitį. Paprašė Židikų partizanų, vadovaujamų K. Olšausko, atvykti į pagalbą.
Grįždamas kariškių traukinys užvažiavo ant išardytų bėgių ir nuvirto. Vagonai pasviro, iš nuvirtusio garvežio pasipylė garas. Sukilėliai atidengė ugnį. Po kurį laiką trukusių kautynių rusų karininkas iškėlė baltą vėliavėlę ir sušuko, jog pasiduoda. Jiems liepta sudėti ginklus ir pakėlus rankas išsirikiuoti. Traukinyje buvo 3 politiniai vadovai, 2 laivyno karininkai su dešimčia jūrininkų, 5 sausumos karininkai su 40 kareivių, 1 suomis belaisvis ir kelios latvių šeimos. Kautynių metu žuvo 2 raudonarmiečiai ir 7 buvo sužeisti. Iš sukilėlių pusės žuvo Vincas Dubickas ir partizanas Kostas Statkus. Abu po dviejų dienų palaidoti Pikelių mstl. kapinėse.
Lietuviams svarbi kiekvieno gyvybė
Stoties viršininkas Vincas Blažaitis, nors ir sužeistas, pasakė belaisviams kalbą, jog už sukilėlių areštavimą ir vežimą nužudyti, jie galėtų būti sušaudyti, tačiau lietuviai brangina žmogaus gyvybę ir to nedarys.
Belaisviai labai susinervino, pamatę, kad juos nelaisvėn paėmė tik 12 vyrų. Belaisviai buvo uždaryti į girininkijos daržinę ir maitinami iš partizanų virtuvės. Vėliau perduoti vokiečiams Skuodo komendantūroje. Latvių šeimas laikinai priglaudė Latvijos ūkininkai. Vėliau latviai atvažiavę dėkojo už išlaisvinimą Lūšės partizanams. Tai vienintelis toks atvejis sukilimo istorijoje. Traukinį nuvertė ir pasiduoti kariuomenės vadus privertė paprasti kaimo sukilėliai. Židikų valsčiaus partizanai sukilimo metu nelaisvėn paėmė apie 80 ir nukovė 22 sovietinius karius. Sukilėlių likimai susiklostė įvairiai, vieni pasitraukė į Vakarus, kiti pateko į sovietinius lagerius.
Birželio sukilimo reikšmė
Sukilimas pasibaigė 1941 m. birželio 28 d., kai vokiečių kariuomenė išstūmė iš Lietuvos sovietų kariuomenės ginkluotąsias pajėgas. Sukilimas parodė pasauliui nedviprasmišką nepriklausomybės siekį ir nepritarimą SSRS okupacijai bei aneksijai. Birželio sukilimas reikšmingas, kad juo paneigtas melas apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungos sudėtį; po sukilimo Lietuvos visuomenė atgavo pasitikėjimą savo jėgomis apginti Lietuvos
nepriklausomybę; Lietuvos diplomatai ir politikai ėmė kelti Lietuvos politinio savarankiškumo klausimą tarptautiniu mastu bei siekti Lietuvos pripažinimo, remdamiesi sukilėlių vyriausybės paskelbtu nepriklausomybės atkūrimu.
Filosofas Antanas Maceina, demaskuodamas melą kaip esminę Blogio karalystės žymę, skatina rezistenciją prieš melą. Artėjanti sukaktis suteikia progą pasipriešinti sovietinės istoriografijos orkestruotam melui, kuriuo bandoma sumenkinti Birželio sukilimą. Sukilimo 80-metis – puiki proga pabrėžti, kad:
Masinio lietuvių tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, kad lietuvių tauta savanoriškai prašėsi priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą.
Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudaryti vyriausybės paneigė sovietinį mitą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai.
Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų areštai ir deportavimas į nacių koncentracijos stovyklas, kovotojų paskelbimas okupanto „išdavikais“ patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje – kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.
Birželio sukilimo 80-mečio paminėjimas Mažeikių rajone
Birželio 24 d.
12.00 val. Šv. Mišios Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje už stalinizmo aukas, žuvusiuosius 1941 m. Birželio sukilime ir mūšyje.
13.30 val. Ritinės (Lūšės) k., prie paminklinio akmens šalia geležinkelio, iškilmingas minėjimas, skirtas 1941 m. Birželio 24 d. Lūšės mūšiui ir stalinizmo aukoms atminti.
Budas.lt archyvo nuotr.
